Skaidrūs viešieji pirkimai? Pradėkime nuo savęs

Informacija atnaujinta: 2021-11-08 10:09
Skaidrūs viešieji pirkimai? Pradėkime nuo savęs

Rūtos Kaziliūnaitės, Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus pavaduotojos komentaras

Nors žodis „korupcija“ visų pirma kelia asociacijas su neskaidria valstybės ar vietos savivaldos institucijų veikla ir dažnai vis dar yra suprantamas kaip viešojo sektoriaus problema, statybų srityje veikianti bendrovė, kaip ir nemaža dalis kitų verslo subjektų, savo veikloje su korupcija gali susidurti labai įvairiais aspektais.

Nuo korupcijos požymių turinčio ir bendrovei žalingo jos pačios darbuotojų veikimo kasdieniame jų darbe iki neteisėtos įtakos priimant strateginius valstybės sprendimus, galinčius turėti esminės neigiamos įtakos ištisos ūkio šakos raidai, atitinkamos rinkos žaidėjų perspektyvoms ar netgi galimybei išlikti.

Nors įvairios korupcijos formos ir jos pasireiškimo būdai glaudžiai susiję, ją verta skaidyti į keletą sričių. Viena jų – viešieji pirkimai, žvelgiant į juos potencialaus tiekėjo požiūriu.

Rizikingi vieno tiekėjo pirkimai

Vienas korupcijos požiūriu rizikingiausių viešųjų pirkimų – vadinamieji vieno tiekėjo pirkimai. Tai yra pirkimai, kuriuose nustatytoje pasiūlymų eilėje atskiroms pirkimo objekto dalims pasiūlymus pateikė ar, atmetus kitų tiekėjų pasiūlymus, liko tik vienas tiekėjas. Tokių pirkimų Lietuvoje yra 53 procentai, t. y. daugiau nei pusėje pirkimų perkančioji organizacija „rinkosi“ iš vieno varianto. Iškalbinga.

Darbų pirkimai (įskaitant statybos darbus, kurie ir sudaro absoliučią daugumą, t. y. 99,5 proc.) šiuo požiūriu neatrodo labai blogai, nes yra blogesnių. Darbų pirkimai iš vieno tiekėjo sudaro 35 proc., prekių pirkimų – 53 proc., o „lyderiaujančių“ paslaugų pirkimų – net 58 proc.

Ar verta pasiguosti tuo, kad kitų rūšių pirkimai atrodo daug blogiau? O gal 35 proc. darbų pirkimų iš vieno tiekėjo priimti kaip normalų dalyką ir su tuo pradėti taikstytis? Tikriausiai ne, nes riba, nuo kurios valstybė jau priskiriama prie didžiausios rizikos grupės šiuo aspektu, yra 20 proc. per trejus metus – tokio požiūrio laikosi Europos Komisija.

Ką tokių kiekių pirkimų vykdymas iš esmės nekonkurencinėmis sąlygomis reiškia praktiškai, puikiai suprantame ir patys. Ypač tai pasakytina apie ekonomiškai silpnesnes savivaldybes, kuriose sąlygos verslui išlikti (ką jau kalbėti apie plėtrą) ir taip sudėtingos, o viešojo sektoriaus užsakymai yra vienas reikšmingiausių darbo pajamų šaltinių.

Visą straipsnį skaitykite čia